Investavimas įmonės vardu vis dar daugiau klausimų ir baimių kelianti tema nei aiškus, naujas galimybes atveriantis procesas. Milijonines apyvartas, šimtus darbuotojų ir atskirus investavimu besirūpinančius padalinius turinčios bendrovės, nepagrįstai atbaido ir slopina mažųjų įmonių savininkų pasitikėjimą savimi ir galimybes investuoti – egzistuoja stereotipas, kad investuoti esi pasirengęs tik būdamas stambiu rinkos žaidėju. Bet ar tikrai? Kada, kur, kaip ir kokioms įmonėms verta, ir ar išvis verta investuoti, kai gresia recesija?
Investuoti ar išsimokėti dividendus?
Turint įmonę ir uždirbant pelną, kuris kaupiasi, iškyla klausimas, ką su juo daryti – išsimokėti dividendais ir panaudoti pinigus savo asmeniniams poreikiams – kažką įsigyjant ar juos investuojant kaip fiziniam asmeniui, ar pelną investuoti įmonės vardu. Išsimokant pelną dividendais, savininkas privalo valstybei sumokėti 15 proc. gyventojų pajamų mokesčio, o išsimokant daugiau nei 60 VDU (šiuo metu tai sudaro 81 162 EUR), pelno mokesčio tarifas padidėja iki 20 proc. Tai reiškia, kad įmonės savininkas išsimokėdamas sau, pavyzdžiui, 100 tūkst. EUR, valstybei atiduoda 20 proc. nuo sumos viršijančios 81 162 EUR.
Jei įmonės savininkas yra numatęs stambų pirkinį kaip būsto įsigijimas, suprantama, kad čia reikalingas išsimokėjimas ir nuo mokesčių niekaip nepabėgsi. Tačiau jei nėra apgalvota, kokiems poreikiams bus panaudojama dividendais išsimokama suma ar svarstoma ją investuoti kaip fiziniam asmeniui, klausimas, ar tai geras sprendimas. Šioje vietoje tikrai verta neskubėti, pasaugoti lėšas sąskaitoje ir pagalvoti apie investavimą įmonės vardu.
Investicijos naudingos tiek verslui, tiek savininkui
Svarstant šią galimybę, svarbu įsivertinti kelis aspektus. Pirmasis – kiek įmonė turi akcininkų? Reikia turėti omenyje, kad esant įmonėje ne vienam akcininkui ir planuojant investavimo procesus, gali išsiskirti bendrasavininkų nuomonės, kilti nesutarimų. Tad anaiptol, ne trūkumas, o privalumas, jei įmonės akcininkas yra vienas arba įmonė priklauso šeimos nariams, kadangi šeimoje visada lengviau rasti bendrą sprendimą.
Antrasis aspektas – verslo stabilumas. Prieš pradedant investuoti reikėtų įsivertinti, kaip sekasi verslui, ar jo rezultatai neprastėja. Suprantama, kad jaustis visiškai garantuotu dėl verslo gyvavimo yra sudėtinga, juk nė vienas iš mūsų negalime būti užtikrinti dėl rytojaus. Tačiau šio aspekto nereikėtų gąsdintis, kadangi jame galima įžvelgti dvi medalio puses. Klausimas – ar žlunganti įmonė greičiau nusitemps su savimi investicijas, ar kaip tik, įmonė turės finansinę saugumo pagalvę, kuri galės išgelbėti verslą?
Jei lėšos investuotos įmonės vardu, įmonė turi didesnį turtą – saugumo pagalvę, kuri gali padėti lengviau išsilaikyti, atėjus sunkesniems laikams. Tad jei verslui prireiktų apyvartinių lėšų, investicija gali būti realizuojama ir panaudojama šioms reikmėms, neieškant kitų finansinių šaltinių.
Dar viena priežastis, kodėl įmonei verta investuoti – galimybė sutaupyti, optimizuojant tam tikrus mokesčius. Pavyzdžiui, dirbant laisvai samdomu specialistu ir uždirbant tiek, kad dar pakankamai lieka laisvų pinigų, verta pagalvoti, ar ne naudingiau įsteigti mažąją bendriją ir pasinaudoti lengvatiniais mokesčių tarifais. Įsteigus MB, pirmaisiais metais pelno mokesčių tarifas – 0 proc., nuo antrųjų – vos 5 proc., jei MB savininkas, jo bendrasavininkai ar šeimos nariai nevaldo daugiau kaip 50 proc. kitų įmonių akcijų. Tad investuojant MB vardu dėl mokestinės aplinkos Lietuvoje galima greičiau sukaupti didesnes investicijas per tą patį laikotarpį, lyginant su atveju, jei lėšos išmokamos dividendais ar kita pelno paskirstymo forma.
Ekonomikos pakilimas ir nuosmukis: kur perspektyviau investuoti priklausomai nuo situacijos?
Lietuvoje viena populiariausių investavimų formų – nekilnojamas turtas, ji lietuviams geriausiai pažįstama, patikrinta ir viena paprasčiausių. Tačiau nusprendus investuoti įmonės vardu, investicijas patartina išskaidyti į kelias skirtingas dalis – pvz.: labai saugias, vidutiniškai rizikingas ir rizikingesnes. O šiuo atveju, NT patenka į vidutinės ar net aukštos rizikos zoną, ypač šiuo metu, kai NT kainos yra drastiškai šovusios aukštyn dėl infliacijos baimių. Investuojant į NT turėtų būti kuo tiksliau apskaičiuojama grąža. Kitu atveju, jei NT perkamas rekonstravimui ir tikimasi vėliau iš to uždirbti, tai šiuo metu tokios investicijos yra labai rizikingos. Norint investicijas diversifikuoti pagal saugumo lygį, galima dalį sumos investuoti į valstybės obligacijas, kadangi tai vienas saugiausių investicinių produktų. Uždirbsite pora procentų, tačiau ši dalis, tikėtina, bus garantuota. Toliau iš vidutinės rizikos produktų galima rinktis korporacijų obligacijas, paskolas žmonėms arba verslui. Šioje vietoje svarbu įsivertinti, kada tikimasi atgauti pinigus, jei jų prireiktų, nes šių investicinių produktų likvidumas skiriasi – obligacijas parduoti sunkiau, visa suma išmokama tik pasibaigus terminui. Tuo tarpu investuojant į paskolas, daugumoje tarpusavio skolinimo platformų pinigai grįžta kas mėnesį, o prireikus visos investuotos sumos, galima bet kada sustabdyti investavimą ir paskolas parduoti antrinėje rinkoje. Investavimas į paskolas, ypač fizinių asmenų, vienas iš saugesnių būdų įdarbinti savo pinigus, net jei užkluptų krizė. Lietuvoje tarpusavio skolinimas generuoja pakankamai gerą grąžą ir net jei ateityje įvyks ekonominis sulėtėjimas, kas labai tikėtina, istoriniai duomenys rodo, kad grąža vis tiek išliks teigiama. Net 2008 – 2009 m. krizės metu dauguma vartojimo kreditų blogiausiu laiku vis tiek išliko pelningi, kitaip nei kiti investiciniai instrumentai. Kodėl saugiausios išliko būtent žmonių vartojimo paskolos? Žmogus yra pamatinė ekonomikos piramidės dalis, tad šiuo atveju „užstatas“ yra žmogaus gebėjimas uždirbti pajamas, iš kurių jis grąžins suteiktą paskolą.
Gali atrodyti, kad paskolos verslui, įkeistos nekilnojamu turtu, yra saugesnės, nes blogiausiu atveju, bus galima realizuoti įkeistą turtą. Ir tai yra teoriškai tiesa – ekonomikos augimo metu verslo paskolos, užtikrintos NT, laikytinos mažiau rizikingomis negu vartojimo paskolos, tačiau artėjant nenuspėjamiems laikams, verta apsvarstyti, kas būtų saugiau ir pelningiau esant ekonominiam nuosmukiui.
Esminis skirtumas tarp šių paskolų rūšių – paskolų dydis. Jei ekonomikos augimo metu tai nedaro didelės įtakos, tai per krizę situacija turėtų gerokai pasikeisti. Krizė visada pirmiau paliečia įmones, o ne žmones. Žmonės atleidžiami pavėluotai ir neretai kelių procentų darbuotojų atleidimas nepadeda įmonei išgyventi. Verslas gali bandyti parduoti NT, tačiau jo likvidumas sumažėja, gali tekti parduoti pigiau, o pirkėjų ieškoti desperatiškai, dėl susitraukusios paklausos. Tačiau net ir pardavus NT, pinigų paskolai grąžinti vis tiek gali neužtekti.
Taigi, atėjus krizei, tikėtina, kad dalis verslo paskolų, įkeistų NT, gali tapti nemokiomis. Vartojimo paskolų atveju, neveiksnių paskolų skaičius taip pat gali išaugti, tačiau, tikėtina, mažiau, nes, kaip jau minėta, žmogus yra paskutinė ekonomikos piramidės grandis – atleistas bus vėliau nei įmonė patirs sunkumų, gaus nedarbingumo išmokas, kompensacijas, ir tik po to nebeturės pajamų. Be to, jis bet kuriuo metu gali susirasti darbą ir vėl laiku mokėti paskolą. Fizinio asmens skolos nurašyti, bent kol kas, neįmanoma – kol negrąžins, ją žmogus turės visą gyvenimą. Asmuo gali bandyti bankrutuoti, tačiau Lietuvoje tai nėra taip paprasta.
Todėl, jei ekonomikos augimo metu dar galima lyginti grąžą iš šių dviejų investavimo klasių, tai krizė parodys ilgesnio laikotarpio grąžos rezultatą. Tad investuojant į paskolas, svarbu diversifikuoti investicijas, galvoti apie portfelio dalies didinimą arba mažinimą priklausomai nuo ekonomikos ciklo. Ne veltui, investuotojai iš rizikingesnių investicinių klasių, pvz., akcijų, tikintis ekonomikos lėtėjimo, perbėga į kitos rūšies, saugesnes investicijas, pvz., valstybių obligacijų ar žaliavų turto klasę.
Na, o grįžtant prie investicijų išskaidymo pagal saugumo faktorių, lieka trečioji dalis – rizikingiausios investicijos. Tai būtų akcijos, kriptovaliutos. Mano akimis, šiuo metu rinktis akcijas yra labai rizikinga, į jas investuoti turėtų tik labai gerai šį instrumentą išmanantys, nes nudegti labai paprasta, nepatyrusiam investuotojui šiuo metu tai nepalanki terpė, nes laikai, kai viskas kilo į viršų, jau praėjo.
Baimė ir nežinomybė neturėtų stabdyti
Nuo investavimo įmonės vardu verslininkus labiausiai baido patirties ir žinių stoka, apskaitos tvarkymo ypatumų neišmanymas. Tačiau svarbu žinoti, kad dauguma investavimo platformų teikia ataskaitas, kuriose aiškiai parodoma, kiek pinigų investuota, koks buvo portfelio pradinis ir yra galutinis likučiai, kiek numatyta gautinų palūkanų. Kalbant apie investavimą į paskolas, įmonės buhalterijai nereikia vesti kiekvienos paskolos informacijos, užtenka kartą per mėnesį ar per metus nurodyti bendrą informaciją, priklausomai nuo to, kaip įmonė vykdo apskaitą. Buhalterijai nieko skaičiuoti nereikia, tik įvesti nurodytus skaičius ataskaitoje prie įmonės finansinės veiklos.
Kita priežastis, kodėl įmonės delsia investuoti – baiminasi prisiimti riziką. Vėlgi, čia grįžtame prie dviejų medalio pusių – ar investicijos išgelbėtų įmonę nuosmukio metu ar žlunganti įmonė su savimi nusitemptų ir investicijas? Tačiau gerai viską pasvėrus, nebūtinai investavimo portfelis nutemps įmonę į dugną, būčiau linkęs manyti, kad jis greičiau padės išgelbėti pagrindinę įmonės veiklą. Todėl, investuojant įmonės vardu, įmonės bankroto rizika gali sumažėti dėl papildomo sukaupto investicinio turto, kurį būtų galima realizuoti sudėtingesniu laikotarpiu. Renkantis investavimo produktus svarbu neužmiršti, kad investavimas visada susijęs su rizika negauti planuoto pelno arba prarasti dalį ar visą investuotą sumą, tad ypač pradžioje vertėtų neperlenkti, rinktis tai, kuo tikite ir nors šiek tiek nusimanote, taip pat visada verta kreiptis į nepriklausomus finansų konsultantus. Tikėtina, kad jų patarimai padės pasirinkti geriausią investavimo kelią ir ateityje atsipirks net ir pačios konsultavimo išlaidos.
Evaldas Remeikis, NEO Finance, AB valdybos pirmininkas